2011-06-14 - Spartų kainų augimą Baltijos šalyse lemia ne tik globalūs veiksniai (MatasM)
Šių metų gegužės mėnesį metinė infliacija Lietuvoje pasiekė 5 procentus. Tai aukščiausias lygis per paskutinius dvejus metus, tačiau Lietuvos kainų augimas kaimyninių šalių kontekste nėra išskirtinis – Latvijoje infliacija tokia pati, o Estijoje siekia 5,4 procento. Lietuva neišsiskiria ir iš kitų šio regiono šalių: Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, kur kainos kyla panašiu tempu. Pagrindinis kainų augimo veiksnys yra visame pasaulyje brangstantys gamtiniai ištekliai ir žaliavos. Tačiau globalios tendencijos paaiškina tik dalį infliacijos, detalesnė analizė rodo, kad kai kurių produktų brangimas yra nesusijęs su sąnaudų augimu.
Galima išskirti keturias pagrindines priežastis, dėl kurių infliacijos tendencijos yra itin aktualios Lietuvai. Pirma, sąnaudų ir kainų augimas yra tiesiogiai susijęs su šalies konkurencingumu. Kainoms augant sparčiau nei kaimyninėse šalyse, silpnėja eksportuotojų gebėjimas konkuruoti su užsienio gamintojais. Antra, kainų augimas dažniausiai neigiamai paveikia neturtingiausius namų ūkius ir iškelia socialinės sanglaudos problemas. Trečia, sparčiai didėjančios kainos signalizuoja apie galimą ekonomikos disbalansą ir didesnes ekonomines problemas ateityje. Galiausiai, kainų stabilumo kriterijus kitais metais (vėl) gali būti vienintelė priežastis užkirsianti kelią euro įvedimui Lietuvoje.
Kainos Lietuvoje yra 40 proc. mažesnės nei ES vidurkis
Nors per paskutinį dešimtmetį vartotojų kainos visose Baltijos šalyse sparčiai augo, jos vis dar gerokai žemesnės nei ES vidurkis. Lietuvoje kainos yra žemiausios ir šiuo metu yra apie 40 proc. mažesnės nei ES vidurkis. Estijos ir Latvijos kainos vis dar aukštesnės nei Lietuvoje ir yra apie 30 proc. mažesnės nei ES. Baltijos šalys, neturėdamos valiutos devalvacijos alternatyvos, ėjo vidinės devalvacijos keliu ir taip atstatė dalį 2004-2008 metais prarasto konkurencingumo. Lietuvai šios struktūrinės reformos buvo būtinos – nuo 2004 iki 2008 metų vidutinis bruto atlyginimas Lietuvoje išaugo 83 proc., o darbo našumas padidėjo tik 23 proc., t.y. kompensacija dirbantiesiems augo tris su puse karto sparčiau nei jų sukuriama pridėtinė vertė. Kitose Baltijos šalyse šis skirtumas buvo dar ryškesnis – pavyzdžiui, Latvijoje atlyginimų augimas buvo daugiau nei 7 kartus didesnis nei darbo našumo augimas.
Ne visų produktų kainos artėja prie Europos Sąjungos lygio vienodu greičiu. Šiuo metu, pavyzdžiui, visose Baltijos šalyse drabužių ir avalynės kainos jau viršija ES vidurkį – Lietuvoje šių prekių kainos yra 7 proc., Latvijoje 8 proc., o Estijoje 2 proc. didesnės nei ES. Viena priežastis yra susijusi su šių šalių rinkos dydžiu. Mažose rinkose sunku pasiekti didelę prekių apyvartą, dėl to prekybininkai pirkdami produkciją turi žemesnę derybinę galią, o parduodami šią produkciją nustato aukštesnius antkainius. Kita svarbi priežastis – paplitusi prekyba pigesniais drabužiais turgavietėse, kur produkcija dažnai neapmokestinama ir neapskaitoma, todėl ir neatspindima oficialioje statistikoje.
Daug didesni skirtumai tarp Baltijos šalių pastebimi analizuojant komunalinių paslaugų (šildymo, vandens, elektros, dujų) kainas – Lietuvoje jos sudaro tik apie 44 proc., Latvijoje siekia apie 61 proc., o Estijoje net 71 proc. ES vidurkio. Taip yra dėl Lietuvoje paplitusių kompensacijų už šildymą ir kitas komunalines paslaugas, kurios mažina galutinę šių paslaugų kainą. Kita priežastis – tebegaliojanti PVM lengvata centralizuotai tiekiamam šildymui.
Transportui ir komunalinėms paslaugoms išleidžiama mažiau, maistui – daugiau nei ES
Apskritai, Latvijos ir Estijos vartotojų išlaidų dalis, tenkanti transportui ir komunalinėms paslaugoms, yra panaši į ES vidurkį, o Lietuvoje, dėl jau minėtų kompensacijų ir mokestinių lengvatų, ši dalis yra netgi mažesnė. Tačiau Lietuvoje vartotojai skiria apie 26 proc. visų išlaidų maisto produktams, tai yra daugiau nei kitose Baltijos šalyse ir gerokai viršija ES vidurkį, kur vidutiniškai maistui skiriama apie 16 procentų visų išlaidų.
Mažesnes pajamas gaunantys šalies gyventojai beveik nevartoja ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų, o maistui skiria daug didesnę visų išlaidų dalį. Todėl būtent šiandienos infliacija, nulemta vien maisto, komunalinių paslaugų ir transporto kainų augimu, turi didžiausią neigiamą poveikį neturtingiausiems gyventojams.
Maistas Baltijos šalyse brangsta sparčiau nei kitose ES šalyse
Pirmuosius šių metų keturis mėnesius palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus maisto produktų vartojimas išaugo mažiau nei vienu procentu. Nepaisant silpnos paklausos, gegužės mėnesį maisto produktų kainos Lietuvoje buvo 11,1 proc. didesnės nei prieš metus ir gerokai viršijo maisto kainų augimą euro zonoje, siekusį 2 proc. Baltijos šalys šiuo aspektu išsiskiria iš kitų ES šalių – maistas per metus daugiau nei dešimtadaliu pabrango tik Vengrijoje ir Rumunijoje, kitose šalyse maisto produktų infliacija daug mažesnė. Pagrindiniai maisto kainų augimo veiksniai yra išoriniai – maisto produktų kainos tarptautinėse rinkose jau pasiekė ir viršijo 2008 metų aukštumas. Tačiau atskirų maisto produktų kainų pokyčiai rodo, jog ne tik pasaulinės tendencijos sąlygoja kainų didėjimą Lietuvoje.
Mėsos produktų infliacija yra pakankamai žema, o mėsos kainos tebėra žemesniame lygyje nei buvo prieš du metus. Duonos ir grūdų kainos Lietuvoje yra 12 proc. didesnės nei prieš metus – tai daug greitesnis prekių brangimas nei Euro zonoje, kur šie produktai per metus pabrango tik 2 procentais. Didžiausi neatitikimai pastebimi tarp pieno produktų infliacijos Baltijos šalyse ir ES. Balandžio mėnesį Lietuvoje šių produktų kainos buvo 14,6 proc. didesnės nei prieš metus, nors euro zonoje per metus šie produktai pabrango tik 2,3 procento. Pieno produktų kainos jau viršijo 2008 metų aukštumas, nors pieno supirkimo kainos buvusių aukštumų dar nėra pasiekusios.
Vidinė konkurencija Lietuvoje yra nepakankama
Viena pagrindinių priežasčių dėl ko brangstančios žaliavos ir prekės tarptautinėse biržose turi didelį poveikį infliacijai šalyje yra nepakankama vidinė konkurencija. Dėl nepakankamos konkurencijos visos padidėjusios sąnaudos dažniausiai perkeliamas galutiniam vartotojui. Pernai Pasaulio Ekonomikos Forumo atliktas šalių konkurencingumo vertinimas rodo, kad Lietuvos vidinė konkurencija paskutiniais metais žymiai pablogėjo – 2010 metais Lietuva nukrito 17 vietų ir dabar užima 100 vietą iš 139 vertintų šalių (Latvija – 74, Estija – 33). Pagal antimonopolinės politikos efektyvumą Lietuva atsilieka nuo tokių šalių kaip Sirija, Mozambikas ar Bangladešas – praėjusiais metais užimta 111 vieta. Prasčiausiai atrodo pasirengimas priimti tiesiogines užsienio investicijas – pagal šį rodiklį Lietuva yra 124 vietoje ir atsilieka nuo Libijos ir Angolos.
Trumpuoju laikotarpiu galimybės ribotos, ilguoju – didelės
Siekiant ilgalaikio kainų stabilumo valstybė turi pasitelkti struktūrines reformas, bei fiskalinės ir monetarinės politikos priemones. Lietuvos bankas turi mažai instrumentų infliacijos valdymui, tačiau gali užkirsti kelią kredito ir turto burbulų susidarymui. Tolimesnė fiskalinė konsolidacija, mažinant valstybės išlaidas, o ne didinant mokesčius, būtų taip pat reikšminga priemonė, užtikrinanti kainų stabilumą. Mokestinės ir ekonominės aplinkos stabilumas, perteklinio reguliavimo ir reglamentavimo atsisakymas būtinas siekiant pritraukti tiesiogines užsienio investicijas ir padidinti vidinę konkurenciją, o tuo pačiu ir užtikrinti kainų stabilumą šalyje. Taip pat būtina įgyvendinti kitas struktūrines reformas, užtikrinančias vidinę konkurenciją, produktyvumo ir energetinio efektyvumo augimą, ir, ypač, darbo rinkos lankstumą. Ypatingas vaidmuo turi tekti Konkurencijos tarybai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai bei kitoms institucijoms, turinčioms užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir kainodarą.
Dr. Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
